Įvyko

   Kažkaip nesinori sakyti: „Ir vėl ruduo...“, tačiau tarti: „Ir vėl ruduo!“ su džiaugsmu, nes jau pasiilgome tų laukiančių, neramių, kartais linksmų, o kartais liūdnų, kartais užsidegusių, o kartais prigesusių, kartais ieškančių, o kartais abejingų, kartais atvirų, o kartais užsisklendusių mokinių akių (žinoma, dar daug tų visokių „kartais“). Juk mokytojams prieš rugsėjį visada suvirpa širdis. Nesvarbu, kiek tų rugsėjų jau buvo. Nesvarbu, kiek jų dar bus. Nes esame tie, kurių laukia, nors ne visada tai pripažįsta. Ir patys juk laukiame!